2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
2011 gegužės 9 07:59, www.alytiskis.lt
Žmogaus amžius ir gyvenimas kiekvienam skiriamas skirtingas. Vieniems jis truks 20 metų, kitiems 80. Bet ne tai svarbu, vieniems 80 atrodys daug, kitiems ne. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo ir tempo, nuo jo laiko suvokimo.
Nors, kai pats atsigręži turėdamas solidų metų bagažą, atrodo, labai greitai gyvenimas praėjo. Visai neseniai šalia buvo vaikystė, tarsi vakar baigiau vidurinę mokyklą. Laiko sąvoka yra gana subjektyvus dalykas.
Šiandieną noriu papasakoti apie dvi moteris, kurias jaunomis nepavadinsi, bet „senėmis“ irgi, nes jos ne tokios- joms tik virš 70. Noriu jus supažindinti su Magdalena Sinkevičiene ir Onute Kavaliauskiene. Mes du draugais dažnai diskutuojame, kodėl vieni nieko nenori veikti, skundžiasi savo sveikata, kiti priešingai, turėdami sunkią negalią, sunkiai vaikščiodami, visur suspėja.
„Eidama miegoti išgerdavau didelę dozę vaistų nuo skausmo vien tam, kad ryte galėčiau išlipti iš lovos, nes kiekvienas žingsnis reikalauja daug pastangų. Žiemą mažai kur išeinu , nes tik per ašaras įspraudžiu ištinusias pėdas į batus. Tačiau labai laukiu šilumos, kada galiu lengviau judėti, pereiti į kitą pusę gatvės, kur yra Alytaus Jaunimo parkas, kur pas žingsnis suoliukas, palengvinantis mano kelionę“, - pasakoja Magdalena Sinkevičienė. Ji nuo vaikystė turėjo judėjimo negalią, bet tai netrukdė jai aktyviai dalyvauti neįgaliųjų veikloje. Buvo ansamblio „Svaja“ dainininkė, skaitovė. Nesvetima ir savanorių veikla, ji savanorių grupės „Gaja“ ilgametė narė. Šiais metai Magdalena išleido ir savo prisiminimų knygelę „Aš iš Vaivos kaimo...“. Joje visas gyvenimas - laimingos ir skausmo valandos, mielas širdžiai kaimas, jaunystės meilė ir prisiminimai. Vėl pavasaris, vėl „gegužio žiedai“ ir nenumaldomai bėgantis laikas. Malonu vėl ją sutikti Alytaus miesto neįgaliųjų organizacijos vakaronėse, skirtose šv. Velykoms, Motinos dienai.
Abiems moterims labai tinka žodžiai : „ Nedirbk už mane – dirbkime drauge, negyvenk už mane – gyvenkime drauge, nebūk už mane – būkime drauge...“. Galbūt todėl, šios neįgaliųjų organizacijų veteranės, dalyvavo įvairių neįgaliųjų grupių, klubų steigiamojoje veikloje.
Onutė Kavaliauskienė Alytaus miesto neįgaliųjų draugijos veikloje dalyvauja daugiau nei 20 metų. Jos akyse požiūris į žmones su negalia keitėsi, kūrėsi organizacijos atstovaujančios pasiligojusius žmones. Neįgalusis gana ilgai buvo atmetamas, išjuokiamas, išnaudojamas, nepriimamas į „normaliųjų“ bendruomenes, nevertinamas, izoliuojamas, pamirštamas. Tai prisiminti Onutė nenori, nes teko gyvenime daug vargti. Viena užaugino dukrą Birutę, džiaugiasi gražuole anūke Karolina. Jos darbščios rankos, sugebėjusios siūti, megzti, nerti, buvo maitintojos, nežiūrint negalios. Tačiau laikas negailestingas, Onutei siuntė išbandymus vieną po kito. Pridėjo dar vieną negalią, beveik prarado regėjimą, tik kelios operacijos išgelbėjo nuo visiško šviesos praradimo.
„Juodžiausiais momentais galvodavau: man vis blogiau, aš turbūt negalėsiu viena judėti, nes niekas nežinojo, kuo baigsis operacijos ir kas toliau. Medikai, pamatę mano visas su sveikata susijusias problemas, stebėdavosi, kaip aš apskritai dar vaikštau“, - skaudžia patirtimi dalinosi Onutė.
Tai išmoko mus gyventi , o ne pragyventi mums skirtą laiką. Gal todėl džiaugiasi surengtomis rankdarbių parodomis, neįgaliųjų ansamblio „Dzūkija“, kuriame dainuoju jau antrą dešimtmetį, koncertais. Su pagarba ir dėkingumu ji kalba apie vadovę Birutę Serbentienę, draugijos pirmininkę Jūratę Kamičaitienę. Juk „vienas lauke ne karys“, o tokia Onutė nenorėjo būti. Šalia jos jauku ir gera daugeliu likimo draugų. Jos pavyzdys, pamokymai ir pagalba - „duona“ daugeliui. Ji nemoka būti abejinga, nemoka gyventi vien sau.
Talentų yra įvairių, tik ne visi jie išsiskleidžia, arba žmonės ne tokie aktyvūs, kad juos parodytų. Onutė ir Magdalena visuomet žinojo, kad be vargo, pastangų nieko nepasieksi. Reikia įdėti daug širdies, kad būtum laiminga. Juk pasidalintas skausmas perpus mažesnis, o pasidalintas džiaugsmas du kartus didesnis. Patirtį, ieškant palankiausių kelių neįgaliųjų interesams realizuotis, jos perduoda neįgaliųjų organizacijų jaunimui, o jo nestinga. Tai su moterimis draugaujančios Inga, Renata, Vida, Jūratė, Povilas, Lina, Onutė, Birutė ir daugelis kitų. Reikia žmogui draugų, kaip gyvybei oro. Reikia, kad galėtum išsikalbėti, paverkti ant draugo peties. Gyvenime, pasak moteris, nėra vieno vaisto nuo visų ligų. Bet jei mes stengsimės laikytis nuostatos „Būti sveikam- būti savimi“, tai galima tikėtis geresnės sveikatos.
Visuomet žaviesi tais žmonėmis, kurie sugeba paprastai išgyventi sudėtingus dalykus, ir nesutrinka sunkiomis gyvenimo valandomis, nesistengia kitų kaltinti dėl susidariusios nepalankios situacijos ar padėties, o patys neša gėrį kitiems. Jie man draugai, padedantys kartu išgyventi, jaustis reikalinga bet kuriuo momentu , kurie eina, nežiūrint gyvenimo sunkumų , kurie nuveda ten, kur reikia...
Romutė Udrakienė
Nors, kai pats atsigręži turėdamas solidų metų bagažą, atrodo, labai greitai gyvenimas praėjo. Visai neseniai šalia buvo vaikystė, tarsi vakar baigiau vidurinę mokyklą. Laiko sąvoka yra gana subjektyvus dalykas.
Šiandieną noriu papasakoti apie dvi moteris, kurias jaunomis nepavadinsi, bet „senėmis“ irgi, nes jos ne tokios- joms tik virš 70. Noriu jus supažindinti su Magdalena Sinkevičiene ir Onute Kavaliauskiene. Mes du draugais dažnai diskutuojame, kodėl vieni nieko nenori veikti, skundžiasi savo sveikata, kiti priešingai, turėdami sunkią negalią, sunkiai vaikščiodami, visur suspėja.
„Eidama miegoti išgerdavau didelę dozę vaistų nuo skausmo vien tam, kad ryte galėčiau išlipti iš lovos, nes kiekvienas žingsnis reikalauja daug pastangų. Žiemą mažai kur išeinu , nes tik per ašaras įspraudžiu ištinusias pėdas į batus. Tačiau labai laukiu šilumos, kada galiu lengviau judėti, pereiti į kitą pusę gatvės, kur yra Alytaus Jaunimo parkas, kur pas žingsnis suoliukas, palengvinantis mano kelionę“, - pasakoja Magdalena Sinkevičienė. Ji nuo vaikystė turėjo judėjimo negalią, bet tai netrukdė jai aktyviai dalyvauti neįgaliųjų veikloje. Buvo ansamblio „Svaja“ dainininkė, skaitovė. Nesvetima ir savanorių veikla, ji savanorių grupės „Gaja“ ilgametė narė. Šiais metai Magdalena išleido ir savo prisiminimų knygelę „Aš iš Vaivos kaimo...“. Joje visas gyvenimas - laimingos ir skausmo valandos, mielas širdžiai kaimas, jaunystės meilė ir prisiminimai. Vėl pavasaris, vėl „gegužio žiedai“ ir nenumaldomai bėgantis laikas. Malonu vėl ją sutikti Alytaus miesto neįgaliųjų organizacijos vakaronėse, skirtose šv. Velykoms, Motinos dienai.
Abiems moterims labai tinka žodžiai : „ Nedirbk už mane – dirbkime drauge, negyvenk už mane – gyvenkime drauge, nebūk už mane – būkime drauge...“. Galbūt todėl, šios neįgaliųjų organizacijų veteranės, dalyvavo įvairių neįgaliųjų grupių, klubų steigiamojoje veikloje.
Onutė Kavaliauskienė Alytaus miesto neįgaliųjų draugijos veikloje dalyvauja daugiau nei 20 metų. Jos akyse požiūris į žmones su negalia keitėsi, kūrėsi organizacijos atstovaujančios pasiligojusius žmones. Neįgalusis gana ilgai buvo atmetamas, išjuokiamas, išnaudojamas, nepriimamas į „normaliųjų“ bendruomenes, nevertinamas, izoliuojamas, pamirštamas. Tai prisiminti Onutė nenori, nes teko gyvenime daug vargti. Viena užaugino dukrą Birutę, džiaugiasi gražuole anūke Karolina. Jos darbščios rankos, sugebėjusios siūti, megzti, nerti, buvo maitintojos, nežiūrint negalios. Tačiau laikas negailestingas, Onutei siuntė išbandymus vieną po kito. Pridėjo dar vieną negalią, beveik prarado regėjimą, tik kelios operacijos išgelbėjo nuo visiško šviesos praradimo.
„Juodžiausiais momentais galvodavau: man vis blogiau, aš turbūt negalėsiu viena judėti, nes niekas nežinojo, kuo baigsis operacijos ir kas toliau. Medikai, pamatę mano visas su sveikata susijusias problemas, stebėdavosi, kaip aš apskritai dar vaikštau“, - skaudžia patirtimi dalinosi Onutė.
Tai išmoko mus gyventi , o ne pragyventi mums skirtą laiką. Gal todėl džiaugiasi surengtomis rankdarbių parodomis, neįgaliųjų ansamblio „Dzūkija“, kuriame dainuoju jau antrą dešimtmetį, koncertais. Su pagarba ir dėkingumu ji kalba apie vadovę Birutę Serbentienę, draugijos pirmininkę Jūratę Kamičaitienę. Juk „vienas lauke ne karys“, o tokia Onutė nenorėjo būti. Šalia jos jauku ir gera daugeliu likimo draugų. Jos pavyzdys, pamokymai ir pagalba - „duona“ daugeliui. Ji nemoka būti abejinga, nemoka gyventi vien sau.
Talentų yra įvairių, tik ne visi jie išsiskleidžia, arba žmonės ne tokie aktyvūs, kad juos parodytų. Onutė ir Magdalena visuomet žinojo, kad be vargo, pastangų nieko nepasieksi. Reikia įdėti daug širdies, kad būtum laiminga. Juk pasidalintas skausmas perpus mažesnis, o pasidalintas džiaugsmas du kartus didesnis. Patirtį, ieškant palankiausių kelių neįgaliųjų interesams realizuotis, jos perduoda neįgaliųjų organizacijų jaunimui, o jo nestinga. Tai su moterimis draugaujančios Inga, Renata, Vida, Jūratė, Povilas, Lina, Onutė, Birutė ir daugelis kitų. Reikia žmogui draugų, kaip gyvybei oro. Reikia, kad galėtum išsikalbėti, paverkti ant draugo peties. Gyvenime, pasak moteris, nėra vieno vaisto nuo visų ligų. Bet jei mes stengsimės laikytis nuostatos „Būti sveikam- būti savimi“, tai galima tikėtis geresnės sveikatos.
Visuomet žaviesi tais žmonėmis, kurie sugeba paprastai išgyventi sudėtingus dalykus, ir nesutrinka sunkiomis gyvenimo valandomis, nesistengia kitų kaltinti dėl susidariusios nepalankios situacijos ar padėties, o patys neša gėrį kitiems. Jie man draugai, padedantys kartu išgyventi, jaustis reikalinga bet kuriuo momentu , kurie eina, nežiūrint gyvenimo sunkumų , kurie nuveda ten, kur reikia...
Romutė Udrakienė
Griežtai draudžiama Alytiskis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Alytiskis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Alytiskis.lt nuorodą.
Kraunama...
