Spalio 17 dieną Vilniaus apygardos teismo posėdyje Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas ėmė skelbti kaltinimus Darbo partijai ir su ja susijusiems asmenims dėl neva „juodosios buhalterijos“ vedimo.

Baudžiamojoje byloje kaltinimai pateikti buvusiems partijos darbuotojams Vitalijai Vonžutaitei, Marinai Liutkevičienei, Viktorui Uspaskichui bei Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnui Vytautui Gapšiui. Taip pat kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai kaip juridiniam asmeniui.

Apie tai, kodėl šiai bylai teikiamas prioritetas, nepaisant daug rimtesnių — nužudymų, prievartos ir vagysčių — bylų nacionaliniu mastu, siekiančių šimtus milijonų litų nuostolių, žurnalistas atvirai kalbėjosi su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu.

— Kaip vertinate teismo sprendimą neleisti M. Liutkevičienės advokatei susipažinti su byla?

— Demokratinėje teisinėje valstybėje aš tikėjausi kitokio sprendimo. Teismas turi užtikrinti kokybišką gynimą įtariamiesiems, tačiau to neįvyko.

Maža to, prokuroras S. Verseckas nurodinėjo, kad kaltinamasis turi pasirinkti tokį gynėją, kuris su byla susipažintų per vieną savaitę. Tai yra visiškas nonsensas. Galime palyginti kodėl — prokuroras skaitė kaltinamąjį aktą, kuris susideda iš 50 lapų. Per pirmąjį posėdį jis nesugebėjo perskaityti ir pusės to akto, vienam lapui perskaityti jam prireikdavo 8 minučių, o Darbo partijos byla susideda iš 150 tomų po 200 lapų. Tai yra daugiau, negu 30 tūkst. lapų. Jeigu vieną lapą po 8 minutes advokatas tik skaitytų, neanalizuotų, nelygintų, nieko neužsirašinėtų, tai truktų 4 tūkst. valandų, o tai yra beveik 167 paros. Tiek reikėtų, jei jis tik skaitytų, nevalgytų, nemiegotų ir nesiilsėtų. Nors advokatė paprašė keturių mėnesių, jai galima buvo duoti bent porą, bet teismas tokios galimybės nesuteikė.

Aš asmeniškai esu perskaitęs visą kaltinamąjį aktą ir bylą. Aktas parašytas ne bylos pagrindu, jame yra daug faktų, kurių nėra pačioje byloje. Tai padaryta siekiant sukelti didesnį rezonansą, o paskui kaip bus teisme, taip ir bus. Bet politinė partija — ne paprasta bendrovė, politinės partijos turtas — tai žmonių pasitikėjimas, o po tokio viešo melo skleidimo žmonės gali suabejoti Darbo partija. Būtent to ir siekia šios bylos užsakovai.

Be to, net man, ne lietuviui, rašančiam su klaidomis, į akis krito didelis gramatinių klaidų skaičius šiame akte. Sakinių struktūra kartais susideda iš 200–300 žodžių. Taip, kaip gerai žinomame nutarime „Pakarti negalima atleisti“, taip gyvenime, o tuo labiau byloje, viskas priklauso net nuo to, kur padėsime kablelį.

Advokatei reikėjo nors kiek daugiau laiko, kad susipažintų su bylos detalėmis ir galėtų oponuoti prokurorui ir jo melagingam kaltinamajam aktui, bet šią galimybę Lietuvos teismas brutaliai atėmė.

Klausimas, kaip aš galiu tikėti tokiu teismu ir jo nešališkumu? Deja...

Labiausiai stebina, kad Darbo partijos bylai iš visų Lietuvos bylų suteiktas prioritetas. Teismo proceso metu vyks tik ginčas, ar teisingai buvo vedama buhalterija. Pasirodo, tai yra svarbiausia, nors tuo tarpu valstybėje yra tūkstančiai nužudymo, prievartos, grobstymo dideliu mastu bylų, kurios padaro šaliai šimtų milijonų, kartais net milijardų nuostolių, o teismo taryba viską nustumia į šoną ir imasi Darbo partijos bylos nagrinėjimo kaip svarbiausio įvykio Lietuvoje.

Pagrindinė šio susidorojimo priežastis yra ta, kad Darbo partija yra viena populiariausių politinių jėgų ir artėja rinkimai į Seimą, todėl dedamos visos pastangos, kad partija būtų eliminuota iš lyderių gretų ir negalėtų nuvaryti savo politinių oponentų nuo valstybės lovio. Taip siekiama atimti iš Lietuvos žmonių pasirinkimą.

— Kokia jūsų nuomonė apie Darbo partijos prašymo atmetimą grąžinti dalį pinigų, gautų iš valstybinių dotacijų?

— Kalbant apie negrąžintus pinigus, akivaizdu, kad byla yra politinė: areštavus iš valstybės dotacijų gautas lėšas, kurios priklauso visiems 15 tūkst. Darbo partijos narių, buvo atimta galimybė pilnavertiškai dalyvauti politinėje veikloje, juolab rinkimuose.

Svarbu pažymėti, kad buvo areštuoti 6,5 milijonai litų, kuriuos partija gavo iš valstybės dotacijų, dar prieš tai 2 milijonai litų, priklausę Darbo partijai, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimu buvo išdalinti kitoms partijoms. Ar atėmimas iš vienos partijos ir atidavimas kitoms yra demokratinės valstybės teisingumas?

Tokiu būdu mes jau 5 metus esame be teismo nubausta partija: mums neleidžiama naudotis išduotomis valstybės dotacijomis, vadinasi, trukdoma tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Netgi sprendimas negrąžinti mums bent pusės areštuotų pinigų įrodo, kad teisėjai žaidžia politinį žaidimą.

Kalbant apie minėtus areštuotus pinigus, noriu atkreipti dėmesį, kad pačioje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad buvo gautos milijoninės sumos.

Byloje pateikta medžiaga rodo, kad kalbama apie keliasdešimt tūkstančių galimai buhalteriškai klaidingai apskaičiuotų litų. Tokia klaida gali pasitaikyti bet kurioje įmonėje. Užtat prokuroras kaltinamajame akte kalba apie milijonus, o apie tų milijonų buvimą negali paliudyti nei liudininkai, nei dokumentai.

Visa tai grindžiama kažkokių neaiškių agentų „špargalkėmis“, kurios neva buvo paimtos kratos metu. Beje, visi turi žinoti, kad krata buvo atliekama slaptai, be liudininkų, be partijos vadovybės ir be jų advokatų. Juos laikė už durų ir neleido stebėti kratos proceso.

— Kam prokurorui reikėjo kalbėti apie milijonines sumas, kurių iš tikrųjų nėra?

— Tam, kad baisiau skambėtų ir būtų galimybė areštuoti 6,5 milijono litų, kurie priklauso Darbo partijai. Prokuroras puikiai žinojo, kad teisėjai, taikydami šią kardomąją priemonę partijai, neskaitys bylos, o naudosis tik jo pateiktais teiginiais.

Nuo pat pirmos dienos tvirtinu, kad byla buvo sufalsifikuota ir tai yra daroma vykdant politinių ir finansinių grupuočių užsakymą.

Mano argumentus patvirtina ir „WikiLeaks“ paviešintos Amerikos diplomatų pažymos. Juose teigiama, kad su Darbo partija ir V. Uspaskichu buvo vykdomas politinis susidorojimas, siekiant sužlugdyti šią partija ir išginti iš Lietuvos jos lyderį V. Uspaskichą.

— Kaip, jūsų manymu, turėtų vykti procesas demokratinėje valstybėje, jei įmonės finansininkas suklydo?

— Civilizuotose valstybėse organizacija turėtų būti perspėta dėl klaidos ar netinkamos apskaitos ir, jei įmonė po mokesčių inspekcijos rekomendacijų klaidų neištaisytų, būtų verta iškelti bylą.

Demokratinėje teisinėje valstybėje mokesčių inspekcija turi būti ne represinis organas, o pagalbininkas juridiniams asmenims. Tuo labiau, kad politinė organizacija — tai ne pelno siekianti ar verslą plėtojanti organizacija, todėl apčiuopiamų nuostolių valstybei padaryti negali. Bet Darbo partijos atžvilgiu tikslas yra kitoks...

— Kas jūsų netenkina Darbo partijos bylos nagrinėjimo procese?

— Normalioje teisinėje demokratinėje valstybėje tiesa turi būti ieškoma, o ne vaidinama, kad ji yra ieškoma.

Mūsų byloje turi dalyvauti mažų mažiausiai trys subjektai. Vienas subjektas, kuris neva padirbo ir sukaupė nelegalius pinigus ir tarsi perdavė juos Darbo partijai, antras subjektas — Darbo partija — kuri neva tuos nelegalius pinigus gavo. Kaip teigia prokuroras, tais neteisėtais pinigais buvo apmokėtos paslaugos trečiam subjektui. Kalbame apie tai, kaip apie prielaidą. Kyla klausimas, kodėl prokuroras atėjo tikrinti tik vieno subjekto? Kodėl neatėjo pas tuos, kurie neva davė pinigus partijai? Kodėl netikrino tų, kurie lygtai gavo iš Darbo partijos nelegalius pinigus ir jais naudojosi? Prokuroro nedomina nei pirmas, nei trečias subjektas. Bet juk yra grandinė, kuri turi būti neišvengiamai patikrinta, nustatant teisybę.

Kodėl nelegalūs pinigai vienam subjektai yra kitokie nei Darbo partijai? Ar tie patys pinigai partijos rankose kitaip kvepia?

Esu įsitikinęs, kad prokuroras, nustatydamas tiesą, turi patikrinti visus grandinės dalyvius. Kodėl jis taip nedaro? Aš atsakysiu. Todėl, kad tuomet sprogtų bylos burbulas, nes nebuvo pirmo subjekto, kuris lyg atnešė, ir nėra trečio subjekto, kuris lyg gavo pinigus iš partijos. Kol nenustatytos šios tiesos, negali būti ir kaltinamųjų, gali būti tik liudininkai ir įtariamieji. Bet kaltinti žmones ar organizaciją už neva iš dangaus nukritusius milijoninius pinigus kvaila ir, mažų mažiausiai, nesąžininga.

Būtent tą prokuroras ir bijo atskleisti visuomenei, o į Kaune populiaraus laikraščio žurnalisto klausimą, ar jūs nustatėte pinigų šaltinį, prokuroras atsakė, kad jo nedomina, iš kur atėjo pinigai. Kitaip tariant, prokuroras vykdo tik tai, kas užsakyta, o ne tai, kas turėtų būti daroma teisinėje demokratinėje valstybėje. Kalbėdamas apie grėsmingus milijonus ir nenorėdamas žinoti, iš kur jie atsirado, prokuroras tarsi skatina žmones atsakymą susigalvoti patiems...

Galima suprasti ir tuos prokurorus, kurie taip elgiasi — tikriausiai jie neturi kitos išeities, nes pas mus, postsovietinėje valstybėje, dar galioja administraciniai resursai, kai pasakoma iš viršaus ir vykdoma. Stebina, kad net nebuvo leista padaryti šios bylos audito nepriklausomam auditoriui, jį vykdė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistai, t.y. tai pačiai teisėsaugai tarnaujantys žmonės.

Kai 2008 m. prokuroras atėjo į Seimą su prašymu panaikinti mano imunitetą, jam buvo užduotas klausimas, kaip jis gali pagrįsti savo teiginius. Prokuroras pasakė, kad jam iš bylos susidarė toks įspūdis. Bet, gerbiamieji, juk mes ne įspūdį teisiame, o žmones, reikia ir naudotis įrodymais, o ne įspūdžiais.

Prieš kreipiantis į Europos Parlamentą (EP) dėl mano imuniteto, teismas sutiko su visais prokuroro „prifantazuotais“ teiginiais, nežiūrėdamas į bylos esmę, priėmė nutarimą ir nusiuntė jį į EP. Čia aš įžvelgiu, kad tarp prokuroro ir teismo yra suokalbis, o tai yra griežtai draudžiama demokratinėse teisinėse valstybėse.

— Kas buvo teigiama teismo nutarime, kuris buvo nusiųstas į EP?

— Nutarime buvo teigiama, kad V. Uspaskichas sukūrė nusikalstamą grupę, vadovavo jai, duodavo pavedimus, įrašė į buhalterinius dokumentus kažkokius duomenis, juos pasirašė ir pateikė mokesčių inspekcijai ir VRK, nors byloje nėra nė vieno liudininko, nė vieno dokumento, kuris pagrįstų tuos teiginius. Mūsų teismas ramia sąžine priėmė ir pasirašė tokį sprendimą ir nusiuntė į EP, taip klaidindamas ir meluodamas EP nariams.

Dar absurdiškiau teigti, kad V. Uspaskichas gaudavo iš Darbo partijos atlygį. To negalėtų būti, nes nėra jokių liudininkų ir dokumentų, kaip galima taip teigti ir taip lengvai meluoti? Aš suprantu ir tikiuosi, kad teismas paneigs visus prokuroro kliedesius, bet, gerbiamieji, kaip gyventi su šiuo melu kelerius metus?


Pažiūrėkite į teisiamuosius: Vytautas Gapšys, koks iš jo nusikaltėlis? Marina Liutkevičienė — ji net savo šešėlio bijo, gražuolė blondinė Vitalija Vonžutaitė, kuri dienomis sėdėjo grožio salonuose. Apie kokius nusikaltimus galima su jais kalbėti?

Yra prielaida dėl klaidų, bet jokiu būdu ne nusikaltimų, juo labiau organizuotų. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad sąžiningame ir principingame teisme prokurorui niekada nepavyktų įrodyti savo sukurtų fantazijų.

— Ar EP galėtų būti ta institucija, kuri padėtų užtikrinti skaidrumą ir teisingumą Darbo partijos byloje?

— Džiaugiuosi, kad man pavyko atkreipti EP dėmesį į mūsų valstybėje vykstančius procesus. Precedento neturintis atvejis EP — atnaujintas klausimas dėl imuniteto. Skirtingai nuo Lietuvos, daug europarlamentarų įsitikinę, kad „WikiLeaks“ platina daug įdomios informacijos. Malonu, kad EP jau atkreipė dėmesį į Europos teisme nagrinėjamus Lietuvos žmonių skundus ir statistiką. 89 proc. atvejų Lietuvos teismas pralošia Europos teismui bylas, į kurias įeina pažeidimai dėl neužtikrintų teisių į laisvę, asmens neliečiamumą, pažeidžiamos teisės į teisingą teismą, be to, Lietuva yra pripažinta kalta, kad negerbia teisės į privatų ir šeimos gyvenimą.

Gerbiamieji, esu priverstas duoti išsamesnį interviu kaip atsvarą generalinės prokuratūros prokurorui S. Verseckui, skleidžiančiam melą ir pilančiam purvą ant Darbo partijos priešrinkiminiu laikotarpiu. Pažadu po kiekvieno teismo posėdžio išsamiai informuoti visuomenę apie visas teismo proceso detales.

Kalbino Giedrius Lukauskas
"Respublika"